1918 m. vasario 16 d.

Vilnius, Didžioji g. 30

Toli nuo Pirmojo Pasaulinio karo mūšių lauko, Vilniuje tyliai buvo rašoma istorija.

Vienoje Vilniaus kavinėje Lietuvos Tarybos nariai susirinko okupacijos ir grėsmės sąlygomis. Lauke šalį valdė vokiečių kariuomenė. Viduje – nedidelė vyrų grupė, atstovaujanti tautai, kuri norėjo išsakyti savo nuomonę.

Ankstesniais metais Lietuvai buvo žadama kompromisinė autonomija be laisvės, federacija be suvereniteto. Vokietijos valdžia atmetė tikrą nepriklausomybę ir bandė prijungti šalį prie savo imperijos. Netgi spaudžiami paklusti, Lietuvos lyderiai atsisakė priimti ateitį be savarankiškumo.

Įkvėpti Wilsono 14 punktų, kuriuose buvo žadama tautoms teisė pasirinkti savo likimą, Taryba vėl susirinko 1918 m. vasario 16 d. Vadovaujami Jono Basanavičiaus, jie priėmė sprendimą.

Jie parengė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Be vokiečių leidimo.

Be kompromisų.

Be baimės dėl Berlyno reakcijos.

Po 123 okupacijos metų, iš kurių 120 buvo praleisti po Rusijos imperijos žiauria priespauda, Lietuva paskelbė save laisva ir nepriklausoma.

1918 m. aktas nesukūrė naujos valstybės. Jis atkūrė senąją.

Tautą, kuri niekada neišnyko.

Tautą, kuri prisiminė, kas ji yra.